Moters vorės pabučiavimas

Kokioje lietuviškai išleistoje knygoje galima užtikti gėjų ir komunistą, besimylinčius ankštoje kameroje? Tai kontroversiškas Argentinos rašytojo Manuelio Puigo romanas „Moters vorės pabučiavimas“ – 1976 m. išleistas Ispanijoje, 1985 m. ekranizuotas Holivudo ir pelnęs „Oskarą“, o 1992 m. virtęs įstabiu Brodvėjaus miuziklu, pelniusiu 7 „Tonny“ apdovanojimus. M. Puigas (1932–1990) – Argentinos prozininkas, dramaturgas ir kino scenaristas, vienas impozantiškiausių ir paslaptingiausių XX amžiaus Lotynų Amerikos rašytojų. Magiškajam realizmui, kuris buvo būdingas daugeliui XX a. antroje pusėje kilusio „lotyniškojo bumo“ autorių, M. Puigas priešpriešino kasdienę liaudišką kalbą, epinę kino poeziją, populiarių žurnalų stilių ir perdirbtus masinės kultūros stereotipus. Visa tai jo romanuose virto poparto (arba tiktų popmeno, bet italiuko tikrai nereikia) koliažais, tviskančiais ryškiomis kasdienybės spalvomis. Kairiųjų pažiūrų rašytojas M. Puigas aštriai kritikavo Argentinos diktatoriaus Ch. Perono režimą. 1973 m. dėl gresiančių represijų jis buvo priverstas emigruoti į Meksiką, kur ir užbaigė garsiausią savo kūrinį – romaną „Moters vorės pabučiavimas“. „Moters vorės pabučiavimas“ žymi M. Puigo posūkį į žmogaus laisvės problematiką. Romane pavaizduotas pigmalioniško tipo herojus – dėl „nepadoraus elgesio“ persekiojamas homoseksualas. Abu personažai susitinka toje pačioje kameroje tarytum šiuolaikiški Marato ir de Sado prototipai, įkūnijantys amžiną kovą už politinę ir asmeninę laisvę. Homoseksualas, pasinaudojęs vien kino istorijų apžavais, sugeba sugundyti politinį kalinį savo nuoširdumu bei gebėjimu pasakoti pačias neįtikinamiausias istorijas.